- šėpelis
- 1 ךė̃pelis (vok. Scheffel) sm. (1) K, NdŽ, FrnW, KŽ, šė́pelis (1) Tlž, Rg; Q336, N, I(Žv), J, BIV294, Vlkj, Slv, Mrj psn. toks medinis indas biralams seikėti: (Su) šė̃peliu seikėti KII150. ║ į tokį indą telpantis kiekis: Mieruodavom teip: šėpelis – aštuoniolika gorčių, bačkelė – šešiasdešimt gorčių; gorčius – keturios kvortos Rs. Šė̃pelis (22 gorčiai) mažesnis už pūrą Vl. Rugių šė́pelis būdavo šešiolika gorčių Snt. Šė́pelį (12 gorčių) iki pusryčių sumaldavo Gs. Šėpelis tai buvo du pūdai Graž. Nupirko katilą kaip nuo dešimts šėpelių LB163. Visi žakai lygiai pripilti, vis po du šė̃peliu Jrk70. Velnias ir atėjo ... pas jį, visą šėpelį sidabrinių pinigų prisiūlydamas BsMtII58. Keturis auksinus už šė̃pelį duoti KBI20. Pasodino ir man kelis šėpelius [bulvių] I.Simon. Alyvos šėpeliai Mž386. Šėpelė̃lis NdŽ; N.
Dictionary of the Lithuanian Language.